Ką reikia žinoti apie pamatus

DSCF0002.JPGDažniausia dviejų aukštų namo pamatų kaina sudaro 20-30 % viso statinio karkaso kainos, o jei statomas ir rūsys iki 50 % Tiesa, jei namas statomas ant šlaito arba drėgnoje vietovėje, pamatai kainuos daugiau.Daugelis užsakovų klysta manydami, kad norėdami sutaupyti, renkasi tipinį projektą. Tai nėra blogas pasirinkimas, tačiau tokiuose projektuose būna apskaičiuoti tipiniai pamatai, o juos kiekvienu atveju reikėtų skaičiuoti atskirai. Prieš skaičiavimus būtina atlikti inžinerinius geologinius tyrimus, kurių metu bus ištirtos grunto savybės planuojamoje statybų objekte. Pradedant statybas reikia atsakingai nužymėti būsimo pastato ribas, nes nedideli ir akiai nepastebimi nesklandumai pasirodys statybų eigoje. Kainuos daugiau, bet būtina, nes jei šalia kaimyno namas stovi gerai, dar nereiškia, kad  gerai stovės ir jūsų statomas.

Norint namo projektą pritaikyti konkrečiai vietovei, reikia žinoti tos vietos grunto tipą, įšalimo gylį, ir gruntinių lygį, paviršiaus reljefą ir panašiai.  Pamatų montavimą reikėtų patikėti profesionalams, nes nedideli po žeme paslėpti defektai išryškėja ne iš karto. Vėliau juos pašalinti gali būti labai sudėtinga arba net neįmanoma. Montuojant pamatus namui reikėtu atsakingai konsultuotis su specialistu, tikrinti darbus yra būtina, nes tik tokiu atveju savininkas galės būti tikras dėl savo nekilnojamojo turto net ir pasibaigus garantiniam laikotarpiui. .Pagal konstrukciją pamatai skirstomi į blokinius, monolitinius ir gręžtinius. Dažniausia maža aukščiams namams statyti naudojami gręžtiniai pamatai. Gręžtiniai pamatai pasiteisina, kai silpnam gruntui tenka didelės apkrovos arba yra aukštai laikosi gruntinis vanduo. Norint, kad namas būti tvirtas ir ilgai tarnautu, būtų apsaugotas nuo per didelio sėdimo,būtina svarbu apskaičiuoti, kiek pamatai turi būti pagilinti. Dažniausia pamatų konstrukcijos tipą ir dydį lemia grunto tipas. Būsimi statytojai klysta manydami apie tai, kad pamatai turi būti masyvūs ir gilūs, todėl juos montuoti sunku ir brangiai kainuoja.
Kiek gruntas įšąla, priklauso ne tik nuo geografinės vietovės, bet ir nuo gruntinio vandens lygio. Temperatūrai nukritus žemiau nulio, drėgnas gruntas sušąla, ledu tampantis vanduo išsiplečia maždaug 10 % ir dėl to  grunto plečiasi. Žiemą gruntas tarsi mėgina išstumti pamatus iš žemės į viršų ir, atvirkščiai, mėgina įtraukti pavasarį, kai tirpsta ledas. Kadangi skirtingose pamatų vietose tai vyksta nevienodai, gali prasidėti pamatų deformacijos ar net atsirasti įtrūkimų. Besiplečiantis gruntas gali deformuoti net ir visą pastatą, tačiau skirtingose sklypo vietose skirtingu intensyvumu. Norint išvengti tokių ar panašių procesų, reikia tinkamai išlieti, sumontuoti  pamatus.
Beveik visi gruntai skirstomi į dvi grupes: besiplečiančius gruntus ir nesiplečiančius. Besiplečiantys gruntai tai molingi, smėlingi smulkaus ir dulkinio smėlio, stambia gabaritiniai gruntai, kuriuose yra daugiau kaip 20% molio priemaišų. Smulkaus smėlio drėgnas gruntas vadinamas plaukiojančiu ir ant tokio statyti negalima. Stambia gabaritiniai gruntai su smėlio priemaišomis, stambaus ir vidutinio stambumo žvyringas smėlis, kuriame nėra molio priemaišų, priskiriami prie nesiplečiančių. Statant pastatą ant besiplečiančio grunto visada reikia atsižvelgti į norminį peršalimo lygį
Gruntus taip pat galima skirstyti ir pagal tipą į:

  1. uolinius gruntus, kurie yra ypač tvirti, nesispaudžia, atsparūs vandeniui ir šalčiui, neišplaunami ir nesiplečiantys. Pamatus galima kloti tiesiai ant jų, tačiau tokie gruntai mūsų kraštuose labai reti.
  2. stambianuolaužiniai, su nedidesnėmis kaip 2 mm priemaišoms taip pat yra geras pagrindas, jei guli tankiai susiglaudę ir jų neplauna vanduo.

Smėlio gruntus sudaro frakcijos nuo 0,1 iki 2 mm. Jie skirstomi į žvirgždėtus, stambius, vidutinio stambumo ir dulkinius. Stambesnis ir švaresnis smėlis gali atlaikyti didesnį svorį ir tolygiai paskirstytas yra puiki pastato atrama.
Stambianuolaužiniai ir smėliniai gruntai išskyrus dulkinius, gerai praleidžia vandenį, todėl užšaldami nesiplečia, pamatus galima įgilinti mažai, bet ne mažiau 0,5 m nuo žemės paviršiaus.Molinguose gruntuose smėlio ir molio mišinys yra labai smulkių dalelyčių mažiau negu 0,005 mm, kurios turi daugybę kapiliarių, todėl lengvai sugeria vandenį. Tokie gruntai greitai peršlampa ir atšalus orams labai plečiasi.
Ganėtinai dažnai klojami pamatai, kurių pagrindas yra žemiau h lygio, tačiau tokia konstrukcija efektyvi tik tada, kai pats pastatas yra ne mažiau kaip 2 aukštų ir statytas iš plytų ar blokelių. Jei namas bus medinis ar iš dujų silikato blokelių, plėsdamasis gruntas vis tiek gali sukelti deformacijas, tačiau dabar jų priežastis bus trintis. Be to, lengvų namų atveju gilaus pamato nešančiosios savybės išnaudojamos daugiausia 20 proc., o 80 proc. medžiagų ir lėšų, skirtų nulinio ciklo įrengimui, eikvojamos tuščiai. Lengviems namams yra kitas variantas: kloti pamatus tiesiai į peršąlantį grunto sluoksnį, tačiau aukščiau, negu teka gruntiniai vandenys. Atskirais atvejais naudojama konstrukcija primena tvirtus rėmus, kurie kiekvieną pavasarį „plaukioja” kartu su namu. Be to, toks metodas, palyginti su giliais pamatais, leidžia sutaupyti apie 50-80 proc. betono ir reikalauja 40-70 proc. mažiau darbo sąnaudų.
Renkantis aikštelę statyboms, vertėtų rinktis vietą su nesiplečiančiu arba mažiausiai besiplečiančiu gruntu. Jis peršalimo lygyje, kuriame bus klojami pamatai, yra vienalytis. Prieš klojant pamatus reikėtų paruošti pagalvę iš nesiplečiančio grunto smėlio, žvirgždėto smėlio ir pana6iai. Pagalvė drėgname grunte veiks kaip drenažas. Jei pamatai nebus gilūs, pagalvė gali būti ir įsprausta, ir patiesta paviršiuje.
Virš pamatų ir hidroizoliacijos, kuri saugo pamatus nuo kapiliarinės drėgmės, eina ne žemesnis kaip 0,5 m cokolis. Jis ruošiamas iš nehidroskopinės medžiagos – butobetono, natūralaus akmens ar gelžbetonio.
Nulinį ciklą užbaigia aplink visą namą einanti maždaug 1,5 m pločio su nuolydžiu į lauko pusę apygrinda, sauganti pamatus nuo kritulių ir gruntinių vandenų. Apygrindą sudaro trys sluoksniai: minkštas suplūktas molis, skalda arba skaldytos plytos ir cementas arba asfaltas.

Neįgilinti arba mažai įgilinti pamatai
Mažai į gilinto pamato konstrukcinę schemą reikia sudaryti tik apskaičiavus galimas gruntinio pagrindo deformacijas. Šios deformacijos turi būti mažesnės už leidžiamas pasirinktos konstrukcijos namui, todėl antžeminė namo dalis vertinama ne tik kaip apkrova, bet ir kaip aktyvus konstrukcijos elementas: standesnio statinio mažesnės sąlyginės gruntinio pagrindo deformacijos. Namo sienų medžiaga tiesiogiai susijusi su grunto plėtimusi: mažesniam yra didesnis sienojų pasirinkimas. Viena išimtis – jei gruntas nesiplečiantis, galima kloti pigiausius mažai į gilintus pamatus – stulpinius. Sienojai privalo būti tik mediniai. Monolitiniai pamatai atlaikys plytinę apdailą ar dujų silikato blokelių sienas. Jei gruntas linkęs plėstis, po pamatais teks įrengti išlyginamąją aikštelę. Abiem atvejais namo pagrindas neturėtų būti didesnis kaip 10×10 metrų. Jei gruntas vidutinio ar didelio plėtimosi, sienos galės būti tik medinės. Beje, rastinį namą bus galima statyti tik naudojant blokus su monolitiniu pagrindu. Kitu atveju namas turės būti karkasinis.
Kokie bus monolitiniai pamatai, priklauso nuo grunto plėtimosi. Jei gruntas labai plečiasi, galima naudoti tik monolitinį gelžbetonį arba tarpusavyje tvirtai sujungtus gelžbetoninius blokus. Jei vidutiniškai – monolitinį betoną arba sumūrytus betoninius blokus, jei silpnai – monolitinį betoną, laisvai sudėtus blokus, butonobetoną arba cementinį gruntą. Jei gruntas plečiasi vidutiniškai arba labai,monolitiniai pamatai turi sudaryti vientisą tvirtą rėmą. Jei pastato sienos pasirodys per mažai standžios, reikia numatyti ir gelžbetonines juostas perdangų lygyje. Taip pat reikia įvertinti gruntinio vandens lygį, nes jam kylant grunto plėtimasis stiprėja. Šį efektą susilpnina sutankintas pamato pagrindas. Sutankinimas padidina grunto tvirtumą. Tokį pat efektą galima pasiekti įkalus į gruntą stulpus, tačiau stulpinius pamatus tikslinga naudoti tik mediniams namams. Taip pat iš molio galima sukurti nuo vandens apsauganti ekraną, kuris neleistų prasisunkti vandeniui į peršalimo zoną ir apribotų gruntinio vandens patekimą ant pamatų. Drėgnose ar šlapiose vietose reikia dirbtinai pažeminti gruntinio vandens lygį. Nulinio ciklo, priklausomai nuo namo ploto, įrengimas užtrunka nuo 5 iki 30 dienų.

Įgilinti pamatai
Jei namas bus sunkus, pamatus vertėti daryti gelžbetoninius, o padas turėtų būti žemiau grunto peršalimo lygio. Tik tokia konstrukcija užtikrins pastato stabilumą, tolygiai paskirstys apkrovą ir gruntas deformuosis simetriškai. Tai neleis pamatams persisukti ar išsikreivinti. Geriausias variantas – ištisinė gelžbetoninė plokštė po visu namu, kuri yra ir pamato pagrindas, ir rūsio grindys. Aišku, tokia konstrukcija sudėtingiausia ir brangiausia, tačiau nebereikia ruošti atskiro plataus pado ir ypač storos pamato sienos. Nulinis ciklas tęsiasi 4-80 dienų.
Nužymėjus būsimo pamato vietą, iškasama duobė. Pamatus reikia lieti iškart, nes gruntas gali susipurenti arba jį paveikti krituliai. Molinguose gruntuose įrengiamas ne mažesnis kaip 10 cm betoninis pagrindas arba dviejų sluoksnių hidroizoliacija, kad gruntas nesugertų cemento pieno ir vėliau pamatai nesusiurbtų kapiliarinės drėgmės. Jei gruntas smėlingas, hidroizoliacija tankinama, daroma žvirgždo pagalvė, o šioji užpilama bitumine mastika, išliejam plokštė ir vėliau – pamatas. Prieš liejant betoninę plokštę patiesiamas armatūrinis tinklas. Jei šiame lygyje planuojama įrengti baseiną, tai jo indą ir komunikacijas reikia išlieti dar iki pradedant formuoti rūsio sienas.
Pigiau kainuotų monolitinės rūsio sienos, jos turi būti ne plonesnės kaip 30 cm. Rūsio sienų hidroizoliacijai dažniausiai naudojamos tepamos bituminės mastikos arba klijuojamas hidrostikloizolas. Toks būdas pigesnis, bet ir kokybė prastesnė.

Gręžtiniai pamatai
Gręžtiniai pamatai turi savo privalumų. Jų naudojimas gerokai sumažina žemės darbų apimtis 70% lyginant su monolitiniais pamatais, sumažina medžiagų sąnaudą betono – 40 %, nereikia ruošti pagrindo ar žeminti aukštų gruntinių vandenų.
Poliai gali būti, gelžbetoniniai, plieniniai ir kombinuoti.
Priklausomai nuo darbų pobūdžio poliai skirstomi į stovus, kurie galais remiasi į kietą gruntą, ir kabančiuosius polius, kurie laiko pastatą dėl trinties tarp polio sienelių ir grunto.
Pagal gamybos metodą ir įkasimą į gruntą poliai skirstomi į kalamus, kurie sukalami pagaminti, ir suleidžiamus, kurie gaminami pačiame grunte išgręžtuose skylėse. Suleisti poliai jungiami monolitiniu gelžbetoniniu arba armatūros karkasu. Gręžtiniai pamatai yra vieni iš populiariausių dėl savo konstrukcijos paprastumo ir medžiagų ekonomiškumo.

Šiluminė izoliacija
Būna atvejų, kai pamatams montuoti, medžiagoms ir hidroizoliacijai išleidžiama nemažai pinigų, o, rūsyje vis tiek drėgna. Dėl to gali būti kaltas kondensatas, kuris dėl drėgno oro susikaupia ant šaltos sienos, todėl rūsio sienas iš lauko reikia apšiltinti, o viduje būtinai įrengti ventiliaciją. Galima sienas tepti specialiu poringu antiseptiku, kuris sumažins garų kondensavimasi ant šaltų sienų. Dažniausia pamatai šiltinami  putplasčiu.
Pamatų tipų ir jų apsaugos gausa leidžia teigti, kad universalaus būdo, tinkamo visiems, nėra. Kiekvienu konkrečiu atveju pamatus ir jų hidroizoliaciją ir šilumos izoliaciją reikia parinkti atsižvelgiant į pastato ir aplinkos ypatybes.
Pamatais vadinama pastato požeminė konstrukcija, kurios pagrindinė funkcija – perimti visas pastato apkrovas ir perduoti jas pastato pagrindui.
Išsirinkęs sklypą ir gavęs visus reikiamus leidimus žmonės namą pradeda nuo pamatų. Pamatai turi būti stiprūs, nes turi išlaikyti visą konstrukcija,todėl būtina atlikti ištirti gruntą, priklausomai nuo to, sužinome, kuriame gylyje geriausia juos atremti.
Individualių namų statyboje dažniausiai naudojami, gręžtiniai arba blokiniai pamatai. Šiuolaikinės statybos tempai spartūs, todėl statybininkai pastebėjo, kad populiarėja gręžtiniai pamatai. Tokie pamatai įrengiami labai greitai ir yra patvarūs. Žemėje išgręžiama skylė, į kurią įleidžiamas armatūros karkasas ir užpilamas betonas.
Norintiems name turėti rūsį, montuojami  blokiniai pamatai ,tai  gana brangu, prisideda daug žemės darbų, reikia taisyklingai įrengti hidroizoliaciją,ventiliaciją, ir daugybę kitų darbų , kurie užima daug laiko.
Būtina atlikti grunto tyrimus
Klaidos klojant pamatus iškyla dėl neištirto grunto. Pamatai turi būti stiprūs, nes turi išlaikyti visą pastato konstrukcija. Dažnai tenka matyti sutrūkinėjusias mūrinio namo sienas. Tai atsitinka dėl sėdančių pamatų. Norint išvengti tokių klaidų, reikia apskaičiuoti namo svorį ir grunto tvirtumą.
Kiekviena medžiaga, specialistai teigia, smėlis, molis ar priemolis, turi konkrečias atsparumo savybes, todėl būtina ištirti gruntą. Priklausomai nuo to, ar namas karkasinis, mūrinis ar medinis, skiriasi jo konstruktyvo svoris. Apskaičiavus grunto atsparumą, galima sužinoti, koka svorio apkrova jis gali atlaikyti. Projektuotojas, paskaičiavęs, nustato ne tik vietą, kurioje geriausia montuoti pamatus, bet ir būtiną pamato į gilinimą.

Izoliacija ir drenažas
Ištyrus gruntą tampa aišku, kokiame aukštyje laikosi gruntiniai vandenys. Jeigu sklype gruntinis vanduo aukštai, o žmogus vis tiek nori turėti rūsį, padaryti gerą izoliaciją sudėtinga. Išvengti drėgmės, patartina ne tik gerai izoliuoti sienas ir grindis, bet ir irengti drenažą, kuris nuveda gruntinius vandenis į šoną. Ankstesniais laikais  žmonės dažnai statydavo namus patys ir vėliau vargdavo dėl nuolat užpilančio rūsio. Šiais laikais reikėtų ne vadovautis senolių metodais, o konsultuotis su specialistės. Projektuotojas privalo iš anksto numatyti galimas nesklandumus ir rasti būda joms išvengti.

Pamatų tipai
Pamatai būna trijų tipų: blokiniai, gręžtiniai ir monolitiniai. Šiuolaikinės statybos tempai spartūs, todėl statybininkai pastebėjo, kad populiarėja gręžtiniai pamatai. Jie dažniausiai klojami statant individualius, ypač karkasinius, namus. Tokie pamatai įrengiami labai greitai ir yra patvarūs. Žemėje išgręžiama skylė, į kurią įleidžiamas armatūros karkasas ir užpilamas betonas.
Norintiems name turėti rūsį, klojami surenkami blokiniai ar blokelių montuojami pamatai. Pamato tvirtumui užtikrinti dedama pamatų plokštė, o ant jos montuojami blokai. Jei gruntas netvirtas, reikėtų kombinuotų pamatų – ant gręžtinių dėti blokinius.
Vieni iš tvirčiausių pamatų – poliniai. Į žemę iki 6-10 m. ar daugiau gylio yra kalami poliai, suteikiantys ne tik atramą, bet ir sutvirtinantis gruntą. Kai kur gręžtiniai pamatai dėl tam tikrų grunto savybių negali užtikrinti tvirtumo, tokiu didelė tikimybė, kad sienos dėl skirtingo pamato tvirtumo itrūks.  atveju kalami poliai, tačiau tokie pamatai yra gana brangesni negu kiti.
Projektuojant namą, reikia iš anksto nuspręsti, koks jis turėtu būti, ir apskaičiuoti pamato tvirtumą, nes vėliau gali būti per vėlu. Pastatę mūrinį nameli vėliau norėsite prie jo „prilipdyti“ priestatą, gana didelė tikimybė, kad sienos dėl skirtingo pamatų tvirtumo itrūks.
Įrengiant požemines konstrukcijas, neišvengiama visokių žemės darbų, dažnai sudėtingų, ypač kai inžinerinės geologinės sąlygos neįprastos. Dažnai kyla nemažai techninių problemų, kai reikia žeminti vandens lygį, stiprinti gruntą, įrengti drenažus, hidroizoliacijas..
Pamatų statyba, kitaip negu antžeminės, keičia gruntinę aplinką: kasamas ir pilamas gruntas, dirbant nuolat su juo kontaktuojama. Šių darbų dažnai neįmanoma atlikti be žalos aplinkai. Žalos didumas priklauso nuo statybos darbų pobūdžio.
Atliekant požeminius darbus, ypač kai tenka žeminti vandens lygį ar įrengti dirbtinius pagrindus, gali įgriūti žemės paviršius, atsirasti plyšių žemėje, pasitaiko grunto nuošliaužų, nuogriuvų, žemės paviršiaus įdubų, kuriose, jei nepadaromas nuotėkis, laikosi vanduo. Pakeitus paviršiaus reljefą, nes iškasamas ar užpilamas gruntas pakeičia žemės paviršiaus lygį, lietus ar tirpstančio sniego ledo vanduo nuplauna viršutinį žemės sluoksnį dirvožemį. Kai gruntas intensyviai kasamas ar lyginamas, vežamas dirvožemis ar gruntas, vėjo veikiamos žemės dalelės išsisklaido vėjo erozija. Dėl to blogėja dirvožemio struktūra. Kai gruntas kasamas ar gręžiamas, kai dirba žemsiurbės ar hidromonitoriai, atsirandantis purvas nuteka į statybvietės aplinką. Statybvietė dažnai tampa aplinkos teršėja. Todėl ypač svarbu dar prieš statybos darbų pradžią prognozuoti galimą aplinkos keitimo pobūdį bei to keitimo pasekmes ir numatyti priemones, kurios padėtų apsaugoti ir išlaikyti kuo natūralesnę gamtinę aplinką aplink statybvietę.
Pamatų įrengimo darbai yra labai specifiški, dažnai sudėtingi, be to, jiems sunku pritaikyti standartinius statybos darbų technologijos variantus, todėl šiems darbams paprastai sugaištama daugiau laiko negu antžeminės dalies darbams.
Kai gruntas stabilus, požeminės statinio dalies įrengimo darbai paprastai atliekami atviroje duobėje. Kai gruntas nestabilus, įrengti požemines konstrukcijas atviroje duobėje dažnai būna neracionalu ir neekonomiška. Tokiais atvejais kalami poliai arba įrengiami gilieji pamatai: į gruntą įleidžiami kesonai, šuliniai, daroma tranšėjinė siena.
Pagrindiniai pastatų požeminės dalies laikantieji elementai yra pamatas ir jo pagrindas, požeminės dalies sienos, perdangos, įvairūs kanalai ir kt. Nuo to, ar gerai šios konstrukcijos įrengtos, ar jos patvarios ir stabilios, priklauso viso pastato būklė.
Pagrindas – tai gruntas, laikantis pastato konstrukcijų ir kt. apkrovas. Pagrindų būna natūralių ir dirbtinių. Natūralus pagrindas – tai natūralios nesuardytos struktūros gruntas. Dirbtinis pagrindas – tai gruntas, kurio dalis pakeista kitu, tinkamesniu, gruntu arba esamo grunto savybės pagerintos įvairiais grunto stiprinimo būdais.
Pamatas – tai konstrukcija, perduodanti kitų pastato konstrukcijų apkrovą pagrindui. Jei požeminėje pastato dalyje yra patalpos, pamatas dar yra ir atitvarinė konstrukcija.
Pastato pagrindo įrengimas
Pastato dirbtiniam pagrindui įrengti ir stiprinti yra įvairių technologijų, kurios pasirenkamos pagal grunto savybes, pastato ar statinio tipą bei apkrovas. Dažniausi dirbtinio pagrindo įrengimo būdai: grunto tankinimas, gruntinių pagalvių įrengimas, grunto stiprinimas įšvirkščiant į jį tirpalą ar skiedinį, užšaldant gruntą. Tankinama, kai pagrindo gruntas yra poringas, suspaudžiamas – purus smėlis, liosinis, silpnas molinis, piltinis ir kai kurie kiti gruntai.
Pagrindas dirbtinai stiprinamas tada, kai reikia padidinti grunto gilesnių sluoksnių laikomąją galią arba mažinti vandens filtravimąsi. Stiprinama injektuojant į gruntą įvairių medžiagų cemento, negesintų kalkių skiedinio, bitumo, skystojo stiklo, įvairių dervų. Į gruntą gręžiant ar kalant įleidžiami injektoriai, pro kuriuos su slėgiu į dispersinio grunto poras ar uolienos plyšius švirkščiamas parinktos medžiagos suslėgtas tirpalas, kuris kietėdamas sujungia grunto daleles.
Įrengiant pagrindus gali atsirasti defektų. Dažniausiai apkrovą laikančio pagrindo stiprumas sumažėja dėl to, kad pernelyg ilgai paliekamos iškastos duobės. Dėl to pagrindas gali perdrėkti ar perdžiūti, o esant neigiamai temperatūrai – ir peršalti. Todėl patartina iškastose duobėse kuo greičiau įrengti pamatus, o įrengtus – nedelsiant užpilti gruntu. Kad į duobę nepritekėtų vandens ir jis neišplautų grunto, paviršinį vandenį būtina nuleisti grioviais. Pagrindus gali sugadinti mechanizmai, transportas, ypač jei gruntas labai šlapias. Grunto struktūrą ardo veikiančių mechanizmų dinaminės apkrovos. Sprogdinimas taip pat gali pakenkti pagrindams. Kai reikia žeminti gruntinio vandens lygį, gali būti išplautos grunto dalelės ir taip deformuotas pagrindas.
Pagrindas gali būti gadinamas ir tada, kai neteisingai atliekami darbai. Pavyzdžiui, gruntas kasamas žemiau projektinio lygio, gruntai netinkamai stiprinami arba prastai tankinami, netinkamai užpilami pamatai. Pagrindams taip pat gali pakenkti ir kiti žemės darbai, dirbami šalia iškastos duobės ir t.t.

Pamatų hidroizoliacija
Ši hidroizoliacija naudojama siekiant apsaugoti pamatus nuo kapiliarinio ir nuo gruntinio vandens. Vienas iš paprasčiausių vertikaliosios hidroizoliacijos būdas yra padengti sienas bitumo sluoksniu (smalavimas), bet šis būdas taikomas kai gruntas yra smėlis. Jeigu grunte yra molio ar kokios drėgmės tada reiktų taikyti geresnes hidroizoliavimo medžiagas. Bitumas yra nebrangi, paprasta medžiaga, turinti savų trūkumų: trumpas naudojimo laikas, prie nulinės temperatūros jis tampa netąsus, trapus, plyšta, atšoka, beto darbas su šia medžiaga gan pavojingas. Tepamai hidroizoliacijai priklauso ir bituminės- guminės, bituminės- polimerinės mastikos, cementinės polimerinės mastikos. Cementinės- polimerinės mastikos, sudarytos iš sauso cemento ir mineralinių priedų gerai sukimba su pagrindu todėl tinka ir ant judrių paviršių. Tepamos hidroizoliacijos sluoksnis yra nuo 1-3mm.

Klijuojama hidrizoliacija
Klijuojamos hidroizoliacijos danga yra daroma iš ruloninių arba plėvelinių hidrizoliacinių medžiagų, kurios ant pagrindo ir viena ant kitos klijuojamos naudojant atsparias vandeniui medžiagas. Tai dažniausiai yra ruberoidas,tolis, pergaminas. Deja šios medžiagos nėra labai patvarios, todėl galima jas pakeisti naujomis ruloninėmis hidroizoliacijomis, kurios yra ilgaamžiškesnės, bet čia reikia gerai paruošti paviršių. Jei ji bus naudojama iš išorės, tada ją dar reikia apsaugoti nuo mechaninių pažeidimų.

Įsiskverbianti hidroizoliacija
Viena iš naudojamų plėvelių pamatų hidroizoliacijai yra IZOPLAST. Jos panaudojimas yra pamatinių sienų bei pastatų sienų apsaugai nuo kapiliarinės drėgmės, vietoj,, lieso betono” naudojamam sluoksniui, pastatams vandeniui nepralaidžios izoliacijs įrengimui. Ši medžiaga atspari drėgmei, puvimui, irimui, plyšimui, lūžimui, patvari susijungime su skiediniu.


Kontaktai

TEL. +37063877669
info@jusustatyba.lt
Klaipėda