Pastaruoju metu pastebima, kad didmiesčiuose dažna jauna šeima gyvena nedideliame vieno ar dviejų kambarių bute. Tokiose šeimose atsiradus vaikams, natūraliai atsiranda didesnės gyvenamosios erdvės poreikis. Tuomet šeimai tenka spręsti tokią dilemą – pirkti didesnį butą, kotedžą, namą ar patiems imtis namo statybos.
Žinoma, nusipirkti butą ar jau pastatytą namą daug paprasčiau, tereikia išsirinkti iš rinkos siūlomų variantų.
Todėl dauguma šeimų renkasi šį būdą, o ne pradeda namų statybas pačios. Nusprendusiems statyti namą, specialistai pataria būti kantriems, atidžiai domėtis kiekvienu statybinių darbų etapu, rangovus ir statybines medžiagas rinktis siekiant ne tik sutaupyti, bet ir gauti kokybišką rezultatą.
Įsigijus sklypą namo statybai, galima pradėti rengti namo ir jo pamatų projektus. Kadangi pamatai yra namo pagrindas, todėl pamatų įrengimui ir projektavimui turi būti skirtas kone didžiausias dėmesys. Pamatų projektą labiausiai įtakoja ir sąlygoja geologiniai sklypo, kuriame planuojamos namo statybos, grunto tyrimai. Atsižvelgdami į atliktų tyrimų rezultatus, architektai nusprendžia, kokios rūšies pamatai bus tinkamiausi būsimam namui konkrečiame sklype. Populiariausi ir Lietuvoje dažniausiai įrengiami yra gręžtiniai pamatai. Šių pamatų populiarumą lemia pakankamai nedidelė įrengimo kaina, lyginant su kitų rūšių pamatų įrengimo kaštais. Svarbu pabrėžti, kad nedidelė kaina dar nereiškia prastos kokybės, priešingai, tinkamo ilgio ir skersmens gręžtinių pamatų polių parinkimas užtikrina sklandžius tolimesnius namo statybos darbus.
Net ir parinkus tinkamą gręžtinių pamatų gylį bei skersmenį, bet įrengimo darbus atlikus nekokybiškai, gaunamas ne toks rezultatas, kokio tikėtasi. Todėl labai svarbu griežtai laikytis pamatų įrengimo taisyklių. Gręžiant gręžduobes pamatams, duobėse gali pasitaikyti akmenų. Juos būtina išimti, kad vėliau vykdomi betonavimo darbai vyktų sklandžiai. Jei sklypo gruntas yra birus, gręžimo metu jis gali subyrėti į gręžduobę. Tam, kad gruntas nebyrėtų į gręžduobę, patariama naudoti apsauginius ištraukiamuosius apvalkalus (vamzdžius) arba palaikančiuosius (stabilizuojančiuosius) skiedinius.
Paprastai tokių apsaugų neprireikia esant molio ar priemolio gruntui statybvietėje. Prieš dedant į gręžduobę armatūros karkasą, duobės gruntas sutankinamas. Armatūra į gręžduobes gali būti įleidžiama jau išgręžus duobę arba kai į duobę jau supiltas betonas. Tiek vienu, tiek ir kitu atveju svarbu užtikrinti, kad armatūros karkasas būtų tiesus ir nepasviręs. Statybos taisyklės gręžtinių pamatų įrengimui nurodo, kokia turi būti betono stiprumo klasė. Statant skirtingo svorio ir aukščio pastatus, betono klasė parenkama kiekvienu atveju atskirai.
Biresniame nei molis grunte gręžtiniai pamatai įrengiami į gręžduobę specialia technika įkalant inventorinius plieninius vamzdžius. Toliau poliai armuojami ir betonuojami kaip ir dirbant be apsauginių apvalkalų. Šiuo atveju betonuojant palaipsniui judinamas apsauginis vamzdis ir taip traukiamas aukštyn, kol visiškai ištraukiamas.
Esant dar silpnesniam ir vandeningam gruntui gręžduobių sienų apsaugai naudojami stabilizuojamieji skysčiai, pavyzdžiui, bentonitas. Tokie skysčiai turi būti tam tikro tankumo. Stabilizuojantieji skysčiai įsigeria į gręžduobių sienas ir taip jas sutvirtina. Po armavimo vyksta gręžinio betonavimas. Pilamas betonas palaipsniui išstumia stabilizuojamąjį skystį iš gręžduobės.
Taigi taikant skirtingus metodus galima net ir labai silpname grunte įrengti gręžtinius pamatus, bet tik griežtai laikantis nustatytos tvarkos, taisyklių ir darbų saugos.