Baigus gręžtinių pamatų montavimo darbus, laukia ne ką mažiau svarbus darbų etapas – drenažo sistemos įrengimas. Kokybiškai įrengtas drenažas leidžia gręžtiniams pamatams tarnauti ilgai ir garantuoja tinkamą pamatų apsaugą nuo drėgmės.
Grunto drėgmė – tai tiesiog įvairaus pavidalo vanduo. Svarbu, kad įrengti gręžtiniai pamatai būtų apsaugoti nuo paprasto (lietaus) vandens, vandens garų ir kapiliarinio vandens. Įrengus drenažą, paprastas tekantis vanduo drenažo vamzdžiais nukreipiamas nuo pastato pamatų.
Kokybiškas drenažas grunto porose esantiems vandens garams neleidžia prasiskverbti į gręžtinius pamatus. O panaudotos specialios kapiliarinį pralaidumą mažinančios medžiagos neleidžia kapiliariniam vandeniui pasiekti pamatų konstrukcijos.
Drenažo sistema gali būti sudaryta iš įvairių kapiliarinį pralaidumą mažinančių ir drenuojančių medžiagų, pavyzdžiui, drenažo vamzdžių, žvyro, skaldos, izoliacinių plokščių. Drenuojančios medžiagos turi būti tokios, kad vanduo lengvai pratekėtų pro jas ir patektų į drenažo vamzdžius, kuriais nutekėtų tolyn nuo namo pamatų. Gręžtinių pamatų apsaugojimui nuo drėgmės taip pat nepatartina arti namo sodinti gėlių ar kitų gausiai laistomų augalų. O lietaus vandenį, tekantį lietvamzdžiais, specialistai pataria bent per keletą metrų nuvesti nuo namo.
Kalbant apie drenavimo medžiagas smėlį ir žvyrą, svarbu, kad šių medžiagų dalelės būtų atitinkamo dydžio. Esant tam tikram minimaliam drenuojančių medžiagų dalelių dydžiui, vanduo lengvai prateka pro minėtas medžiagas ir teka tolyn nuo gręžtinių pamatų. Siekiant apsaugoti pamatus nuo drėgmės, dažnai naudojamos ir dirbtinės drenažo medžiagos, tokios kaip keramzitbetonis arba tam tikros polistireno putplasčio plokštės. Šios medžiagos puikiai atlieka ir termoizoliacinę funkciją, t.y. apšiltina pamatus.
Betoninės gręžtinių pamatų konstrukcijos turi savybę savo kapiliarais sugerti drėgmę kaip kempinė. Siekiant suvaldyti šį procesą ir įrengiamas drenažas. Tam tikro dydžio akmens medžiagos gali būti naudojamos mažinant pamatų kapiliarinį pralaidumą. Tačiau efektyvesnės šiuo atveju būtų polistireno putplasčio izoliacinės plokštės. Šios plokštės ne tik leidžia džiūti gruntui, bet ir palaiko jį šiltą. Pramonininkai, gaminantys mineralinės vatos plokštes, teigia, kad mineralinė vata taip pat veikia pamatus kaip ir polistireno putplasčio plokštės.
Vandeniui nuolat tekant, į drenuojančias medžiagas gali pradėti skverbtis pačios smulkiausios grunto dalelės. Per tam tikrą laiką vandens pratekėjimas ir tuo pačiu drenavimo poveikis gali sumažėti. Siekiant to išvengti, už drenuojančios medžiagos klojama geotekstilė. Geotekstilė klojama aplink drenažo vamzdžius prieš skleidžiant drenavimo medžiagų sluoksnį. Paklotos geotekstilės sluoksnis turi būti tam tikro tankio.
Įrengiant gręžtinių pamatų drenažo sistemą, drenažo vamzdžių apatinė dalis turi būti ties aukščiausiu įmanomu gruntinio vandens lygmeniu. Tai svarbu, nes vandens lygiui pakilus, jo perteklius nutekėtų drenažo vamzdžiais ir taip vanduo nepatektų prie gręžtinių pamatų konstrukcijų.
Bet kokio pastato ar namo individuali drenažo sistema kartais prijungiama prie bendros komunalinės lietaus vandens kanalizacijos. Tačiau tai padidina komunalinių nuotekų surinkimą ir labiau apkrauna valymo sistemą. Siekiant to išvengti, rekomenduojama kiekvieno pastato savininkui savo sklype pačiam pasirūpinti lietaus vandeniu. Tokiais atvejais drenažo sistemą reikia prijungti prie kanalizacijos, kuri veda į rezervuarinį šulinį. O paskui vanduo dažniausiai infiltruojamas į gruntą.
Kaip jau buvo minėta anksčiau, lietaus vandenį, tekantį lietvamzdžiais reikėtų nukreipti nuo namo, pavyzdžiui, į komunalinę lietaus vandens kanalizaciją arba į rezervuarinį šulinį nuotekų vamzdžiais. Svarbu, kad lietaus vanduo netekėtų tiesiai į drenažo sistemą, nes didelis kiekis vandens gali patekti prie jautriausių gręžtinių pamatų vietų.